dr. Justinas Usonis, Socialinės politikos institutas

Trumpai reaguodamas į pastaruoju metu suaktyvėjusias diskusijas apie darbo įstatymų keitimo būtinybę, norėčiau pateikti keletą savo pastebėjimų.

Visų pirma – normalu, jog šiose diskusijose reiškiamos dvi nuomonės apie socialinės politikos kryptis: kapitalo savininkų atstovai norėtų turėti daugiau laisvės panaudojant žmonių darbą, o darbuotojų atstovai siekia, kad valstybė įstatymais užtikrintų kuo daugiau socialinių garantijų dirbantiesiems. Darbo įstatymų paskirtis yra sureguliuoti šiuos santykius taip, kad būtų išlaikyta interesų pusiausvyra ir būtų išvengta didesnių socialinių konfliktų.

Keičiantis situacijai darbo rinkoje reikia keisti ir darbo įstatymus, nes jų nuostatos nebedera su darbo rinkos poreikiais. Atsirado mobilios (nuotolinės) darbo vietos, pagreitėjo darbo procesas, informacijos sklaida, atsirado daug savarankiškai paslaugas teikiančių asmenų, stipriai pakito kiti santykiai, kur panaudojamas žmogaus darbas. Per pastaruosius dešimtmečius iš esmės pasikeitė ir darbuotojas, ir darbdavys. Šiuolaikinis darbuotojas, jei tik nori, gali būti gerai informuotas apie savo teises, tinkamas darbo sąlygas, įstatymų taikymo praktiką, taigi nėra silpnas ir žūtbūt saugotinas darbo santykių dalyvis. Pasikeitė ir darbdaviai – susiformavo mažos ir vidutinės įmonės, kurios objektyviai nepajėgia finansiškai įvykdyti iš tarybinių įstatymų paveldėtų garantijų, kurios buvo modeliuotos kitokioms darbo rinkos sąlygoms, kada dominavo vienas didelis darbdavys – valstybė. Beje, nežinoma ar visos tos garantijos bereikalingos patiems darbuotojams? Pradedama ieškoti alternatyvų darbo santykiams ir jos nesunkiai randamos. Tuo tarpu dabartinis Darbo kodeksas vis dar dvelkia industrializmo laikais – jis labiau skirtas reglamentuoti didžiulių darbo kolektyvų darbą, kai darbuotojai 8 valandas per dieną dirbo monotonišką darbą prie konvejerio ir tikėjosi taip dirbdami toje darbovietėje ramiai sulaukti pensijos. Bet paklauskime kiek darbuotojų tokį darbą Lietuvoje (ir Europoje) dirba ir ar toks reguliavimas atitinka daugumos poreikius? Blogai, kad kodekse nerasime labai šiandien reikalingų nuostatų apie smulkių darbdavių diferenciaciją, nuotolinio (elektroninės darbo vietos) darbo ypatumus, priemonių dėl jaunimo įtraukimo į darbo rinką, sąžiningą konkurenciją, savarankiškai dirbančių asmenų apsaugą, intelektinės nuosavybės objektų panaudojimą ir kt.

Kyla klausimas ar šiuolaikinėje socialinėje politikoje darbdavys turi būti atsakingas už darbuotojo padėtį darbo rinkoje? Gal ne tik darbdavio mokamos kompensacijos, bet ir mokami mokesčiai į įvairius fondus turėtų būti tikslingai naudojami darbuotojo praradimams darbo rinkoje kompensuoti? Pasaulyje keičiasi požiūris į darbo santykius – darbuotojai jau nebesitiki išdirbti vienoje darbovietėje visą gyvenimą kaip tai būdavo įprasta senojoje industrinėje santvarkoje. Dažni pokyčiai darbo rinkoje skatina darbuotojų mobilumą darbo rinkoje, prisitaikymą prie besikeičiančių darbo sąlygų. Prie šios realybės turi būti derinami ir šiuolaikiniai darbo įstatymai. Būtina rūpintis ne darbuotojo išlaikymu konkrečioje darbo vietoje, bet sudaryti jam galimybes išsaugoti užimtumą, aktyvų dalyvavimą darbo rinkoje bendrai. Todėl reikia rūpintis darbuotojų mokymusi visą gyvenimą, užtikrinti lanksčias ir patikimas sutarčių sąlygas, kovoti su darbuotojų išnaudojimu netipiniuose darbo santykiuose, užtikrinti lygias galimybes, rūpintis darbuotojų teisėmis įmonės ar verslo dalių perdavimo atvejais, sąžininga konkurencija, šeimos ir darbo suderinimu ir kt. Aš tikiu, kad įgyvendinus Europos Sąjungos darbo teisės uždavinius, turėsime darbuotojus, kurie bus išprusę, stiprus ir savarankiški, nebijos pokyčių darbo rinkoje.

Deja, bet kol kas tie pokyčiai yra gerokai greitesni nei valstybės reakcija į juos. Tam, kad veiktų darbo teisės funkcijos, valstybė turi tinkamai reaguoti į padėtį darbo rinkoje ir laiku imtis reikiamos įstatymų leidybos iniciatyvos. Nereaguojant į esančias neveikiančias ar pasenusias nuostatas kyla problemos jas įgyvendinant praktikoje, prarandamas teisinis tikrumas, pasitikėjimas  teisės sistema. Nereglamentuodami dalies santykių mes paliekame spragas, kurias turi spręsti teismai. Tuomet susiduriame su klausimu – ar visais atvejais teismų priimami sprendimai yra socialiai teisingi ir atitinka valstybės socialinės politikos kryptis?

Darbo įstatymus tobulinti siūlo ir Europos Sąjungos Taryba – rekomendacijose Lietuvai teigiama, jog „nuodugniai peržiūrėjus darbo teisę būtų galima nustatyti nereikalingus apribojimus ir administracines kliūtis, trukdančias įtvirtinti lanksčias sutarčių sąlygas, atleidimo nuostatas ir lanksčią darbo laiko tvarką. Būtinos papildomos priemonės, kad būtų padidintas dalyvavimas darbo rinkoje, visų pirma jaunimo, nekvalifikuotų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, ir pagerintas darbo rinkos lankstumas“. Taigi, manau, yra būtina peržiūrėti ir pakeisti darbo teisės aktus, kiek tai susiję su lanksčiomis sutarčių sąlygomis, atleidimo nuostatomis ir lanksčia darbo laiko tvarka.

Būtinybė nuolat stebėti ir reaguoti į Europos Sąjungos šalių narių socialinės aplinkos ir darbo rinkos pokyčius yra atspindima įvairiuose dokumentuose. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos strategiją 2020, Lietuva turėtų skatinti savarankiškai dirbančius asmenis ir susirūpinti apsimestinai savarankiškai dirbančių asmenų statuso problema, nes šių asmenų dirbamas darbo laikas, nedeklaruojamos pajamos ir kitos sąlygos iškreipia sąžiningą konkurenciją darbo rinkoje. Reikalinga ir darbdavių diferenciacija, skatinanti žmones kurti lanksčias darbo vietas ir leidžianti šalims susitarti dėl lanksčių darbo sąlygų. 2012 m. Lietuvos nacionalinėje reformų darbotvarkėje pabrėžiama, kad „Nėra pakankamai efektyviai kontroliuojamas neoficialus, nedeklaruotas darbas. Darbo rinkai būdingas nelankstumas neskatina įdarbinti daugiau darbuotojų. Galiojančios paramos priemonės neskatina savarankiško darbo, trūksta ekonominę ir darbo rinkos politiką apimančių iniciatyvų verslumą skatinančiai aplinkai sukurti. Sprendžiant nedarbo problemą, būtina gerinti aplinką verslui, savarankiškam darbui ir naujų darbo vietų kūrimui bei sustiprinti priemones, kuriomis skatinama pereiti nuo neoficialaus ar nedeklaruojamo darbo prie legalaus darbo.

Dabartinėje Europos darbo rinkoje dabar žmonės dažnai keičia darbus, migruoja tarp darbo, nedarbo, lanksčių darbo formų ir savarankiško užimtumo. Todėl matome, jog būtina kurti naujas socialinio saugumo formas, kuriose darbuotojas nebūtų priklausomas tik nuo klasikinės darbo stažo sampratos dirbant darbo santykiuose, o galėtų savo saugumą konstruoti akumuliuodamas socialines įmokas, surinktas dalyvaujant įvairiose užimtumo formose įvairiais laikotarpiais. Todėl turėtų keistis ir požiūris į atleidimą iš darbo – darbuotojas neturėtų to traktuoti kaip didelės asmeninės nesėkmės, o turėtų pats aktyviai ieškoti įvairių užimtumo galimybių, prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių.

Lietuvoje buvo daug ir įvairių pasiūlymų keisti darbo įstatymus, siūlomos naujos straipsnių formuluotės, jos svarstomos Lietuvos Respublikos Trišalėje Taryboje. Jei socialiniai partneriai nesusitaria – valstybė atsiduria keblioje padėtyje, nes yra įsipareigojusi priimti sprendimus tik pasikonsultavusi su socialiniais partneriais. Nemanau, jog valstybė turi delsti ir vilkinti svarbių sprendimų priėmimą jei partneriai susitarti nesugeba. Taip pat tenka apgailestauti, kad ne visi pakeitimai yra tinkamai parengiami ir nedera su šiuolaikine darbo teisės doktrina. Darbo įstatymų liberalizavimo iniciatyvos neretai stabdomos ir dėl to, kad jos teikiamos padrikai, neatsižvelgiant į poveikį kitiems darbo teisės norminiams aktams. Kai aiškiai nesuderinamos su darbo teisės sistema iniciatyvos priskiriamos liberalizavimo srovei, pastarosios atžvilgiu susiformuoja neigiama nuomonė, darosi sunku atskirti apgalvotas socialinės teisėkūros iniciatyvas nuo drastiško ir nepagrįsto įstatymo kaitaliojimo. Todėl dabartinį darbo įstatymų keitimą įsivaizduočiau tik kaip kompleksinį darbą, kuriuo siekiama įvertinti darbo sutarties šalių galimybes laisviau susitarti dėl darbo sąlygų savarankiškai, kartu įvertinti visų esančių socialinių apsaugos sistemų ir garantijų tikslingumą, pusiausvyrą, jų ekonominį pagrįstumą ir suderinamumą su asmenų galimybėmis jas įgyvendinti praktikoje ir išlikti aktyviais darbo rinkoje. Statistika parodė, jog dabar Darbo kodekse galiojančia atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės procedūra krizės laikotarpiu pasinaudojo tik nedidelė dalis darbdavių, o didžioji dalis su darbuotojais susitarė kitaip nei nurodyta Darbo kodekse. Manau, kad darbo sutarties šalys yra pajėgios teisingai susitarti ir dėl kitų sąlygų.

Šiuo metu Lietuva, kaip ir kitos nedarbo problemų turinčios valstybės, turi greitai spręsti socialinės politikos ir užimtumo klausimus. Ar tie sprendimai bus teisingi – parodys laikas.

dr. Justinas Usonis
justinas.usonis@socpolitika.lt
Tel. 868616373